XX amžius žino įvairias tapybos tradicijas. Vienose šalyse vyrauja sudėtingai niuansuotų tonų tapybos tradicija (Latvijoje), o kitose mėgstami lokalinių spalvų deriniai (Estijoje). Yra šalių, kur tapyboje svarbiausia – idėja, anksčiau buvo reiškiama per siužetą, o paskutiniais XX a. dešimtmečiais – per koncepciją (Rusija). Klasikinės meno šalys visada aukštai vertino meninės raiškos pasiekimus. Italams visais laikais buvo svarbi formos ir kolorito raiška (Venecijos tapybos mokykla). Anglijos tapyba išgarsėjo meninių šviesokaitos problemų sprendimu. Prancūzai išvystė koloristinės tapybos galimybes. Šią tradiciją Lietuvoje puoselėjo arsininkai ir jų pasekėjai XX a. antrojoje pusėje. Jie padėjo tvirtus ekspresyvios tapybos pamatus. Ekspresyvios koloristinės tapybos kryptis išliko gyvybinga iki mūsų dienų. Todėl neatsitiktinai Juškaus galerijoje eksponuojama tapybos paroda atspindi šią tradiciją.

Juškaus galerija visą savo gyvavimo laiką gerbė lietuvių tapybos mokyklą. Parodoje eksponuojami Antano Gudaičio kūriniai ir jo tapybos bei pedagoginės veiklos išugdyti dailininkai, jam artimi: S.Džiaukštas, J.Daniliauskas, V.Antanavičius, A.Stasiulevičius, M.Piekuras, kurie pirmiausia laisvai improvizuoja spalva ir kitomis vaizdo ekspresijos priemonėmis ir skiriasi vienas nuo kito individualiu mąstymu ir meniniu braižu.

Aktyvi kolorito raiška būdinga ir kitiems dailininkams, subrendusiems lietuvių koloristinės tradicijos kontekste: vertinantiems natūrą ir subtilių tonų tapybą peizažistams V.Karatajui, V.Gurskui, G.Vitartaitei, L.Pociui, V.Šatui, į simboliką linkusiam L.Gutauskui, kurio memorialinė tapyba neturi sau lygių, fantastinėms neįprastoms A.Kmieliausko ir S.Armono improvizacijoms, dekoratyviam J.Kazlausko abstraktui.

Parodoje atsispindi ir XX a. aštuntajame dešimtmetyje susiklosčiusi tradicija, kurią atstovauja I.Piekuras, M.Rožanskaitė, K.Dereškevičius, pirmieji įteisinę fotorealizmo, siurrealizmo, antiromantizmo, šmaikščios ironijos ir poparto apraiškas lietuvių tapyboje, kurios išryškėjo jau 1981 m.  Pabaltijo tapybos trienalėje. Jų kūrybos pėdsakus galima atsekti ir mąstyme dabarties jaunųjų tapytojų, pasukusių link koncepcijos akcentavimo ir minimalizmo.

 Šį sykį Juškaus galerija surengusi pavasarinę tapybos parodą įdomiai pateikia lietuvių tapybos tradicijų panoramą. Tai svarbus žingsnis link reguliarių pavasarinių lietuvių tapybos parodų rengimo. Panašią parodų koncepciją puoselėja ir Pylimo galerija. Belieka tikėtis, kad įsijungus į šį procesą ir kitoms galerijoms, Vilniuje galėtų įsitvirtinti mums nauja parodų organizavimo praktika: pavasarinės parodos, skirtos tiems, kurie gerbia tradiciją ir rudeninės parodos, pristatančios naujausius ieškojimus mene.

Nijolė Tumėnienė